BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Skambančių Rusijos kedrų” aliejus

2013-02-09 parašė kedroaliejus

2011 metų vasario mėnesį įvyko firmos “Megre” dilerių suvažiavimas. Iš pradžių buvo ekskursija po taigą, kur auga kedrai, o vėliau ir po firmos cechą, kur gaminamas “Skambančių Rusijos kedrų” ženklu pažymėtas aliejus. Po suvažiavimo vienas iš dilerių pasidalino įspūdžiais:
http://vk.com/note28706751_10925288

Dileris papasakojo, jog ceche aliejus spaudžiamas metaliniu spaustuvu ir išpilstomas metaliniais samčiais prakošiant pro metalinį tinklelį. Firmos vadovas Sergejus Megre, Polinos vyras, Vladimiro Nikolajevičiaus Megre žentas buvo raginamas pasiaiškinti viešai, kodėl visi pirkėjai galvoja, jog aliejus spaudžiamas mediniais spaustuvais kaip aprašyta Anastasijos knygose, o realiai ceche spaudžiama su metaliniu spaustuvu.

Į tai Sergejus Megre atsakė, kad jau trylika metų užsiima kedro aliejaus gavyba. Iš pradžių naudojo spaustuvus su medinėmis pagalvėlėmis, tačiau šios greitai susidėvi ir jas reikia keisti. Keisdavo, kol vieną kartą medinių pagalvėlių gamintojas atsisakė jas gaminti. Reikėjo ieškoti kito gamintojo, nesisekė jo surasti, todėl pradėtas naudoti metalinis presas:
http://megrellc.com/ru/news/609
Žiūrėti pranešimą šios datos (11.03.2011)

Kai kurie kedro aliejaus pirkėjai ir Anastasijos knygų skaitytojai sužinoję apie aprašytus įvykius nustebo ir ėmė rašyti laiškus firmos atstovams, kelti temą anastasia.ru forume. Firmos atstovai į klausimus neatsakydavo. Forume iškelti klausimai buvo trinami, o iškėlę klausimus žmonės šalinami iš forumo (apie tai galima sužinoti palandžiojus po mano duotas nuorodas, kur patys išmestieji pasakoja savo patirtį).

Visai neseniai apie šią situaciją sužinojau aš, Laimis Žmuida. Parašiau laiškus Polinai, firmos atstovybei ir iškėliau klausimą anastasia.ru forume. Polina vengė tiesioginio klausimo apie metalinį presą ir nukreipė pasiskaityti apie spaudimo būdą firmos puslapyje. Firmos atstovas Jegoras irgi mėgino išsisukti: “Oi, seniai jau naudojam vien tik medinius spaustuvus”. O kiek tas seniai, liko neaišku. Tačiau forume atsakė kitas firmos atstovas Aleksandras Blochinas. Jis pasakė, kad metalinių spaustuvų atsisakyta ir nuo 2011 metų antros pusės pradėta spausti mediniais spaustuvais. Paklausiau forume, ar rašytojas V.N.Megre žino, jog kurį laiką buvo naudojami metaliniai spaustuvai, ar rašytojas gauna procentus už idėją ir ar jis degustuoja aliejų kaip knygose parašyta. Tada mano temą ištrynė. Bet iš forumo neišmetė.

Kai šie dalykai buvo paviešinti Rusijoje, įvairaus plauko “sektų naikintojai” džiūgavo iki pasiutimo, pasigriebė tuos tekstus, kaišiojo visiems po nosimis ir tyčiojosi: “Aha, matot, Anastasijos nėra, o Megre ir visa jo šutvė - apgavikai”. Galimai tas pats atsitiks ir Lietuvoje. Kai kuriems žmonėms jau pasakiau, jog parašysiu viešai, ką sužinojau, tai iš pradžių bandė mane atkalbėti sakydami, kad gal nereikia neigiamų dalykų rašyti, kad “sektobriedams” tik suteiksim daugiau informacijos ir atmušim dar keletą gerų žmonių nuo Anastasijos idėjų.

O aš manau, kad tiesos negalima nutylėti. Jei Megre negerai daro, tai reikia ne nutylėti, o pripažinti tai. Pagaliau juk viena kertinių Anastasijos idėjų yra tikrovę tikrinti tik per save, mąstyti savo galva. Neklausyti ką sako kiti, neklausyti ką sako Merge, viską patikrinti savimi.

Šis atvejis su netikru aliejumi dar kartą moko mus neturėti stabų, neturėti susikurtų dievukų, netikėti fanatiškai, o viską apmąstyti patiems. Ir orientuotis reikėtų šiuo metu ne į tai, kad Megre ir jo kompanija negerai pasielgė, o kokie bus mūsų tolimesni poelgiai. Kas mes tokie, kaip elgsimės po tokio atvejo?

O Rusijos “sektobriedams” tai aš netgi dėkingas. Būtent dėl jų veiklos aš ir aptikau šią informaciją ir sužinojau tiesą (nes nė viena anastasijiečių masinio informavimo priemonė šios informacijos neplatino, o kompanija ir oficialus tinklapis www.anastasia.ru netgi ją slėpė ir trynė pranešimus). Vadinasi “blogiukai” padarė gerą darbą paviešindami šią informaciją.

Linkiu blaivių minčių ir mąstyti tik savo galva, tikrovę tikrinti tik savimi.

Labai gaila, kad šią informaciją sužinojau tik dabar. Taip išeina, kad kurį laiką prekiavau netikru aliejumi. Buvau apgautas ir iš nežinojimo apgavau kitus. Atsiprašau. Tik sužinojęs apie tai prekybą iš karto nutraukiau.

Laimis Žmuida

Rodyk draugams

Kedro aliejus dalyvaus žaliavalgių festivalyje RawFest

2012-04-25 parašė kedroaliejus

Balandžio 28. visus visus besidominčius sveika gyvensena kviečiame apsilankyti pirmajame Lietuvoje žaliavalgių festivalyje „Raw fest LT”, kuriame:

žaliavalgių ir bendraminčių susibūrimas, pokalbiai, pasidalinimas patirtimi, praktinės pamokėlės, produktai, įranga žaliavalgiams, žalieji skanėstai ir t. t…
Renginys vyks „Lietuvos liaudies kultūros centre”, įsikūrusiame adresu Barboros Radvilaitės g. 8, Vilniuje (Sereikiškių parke) nuo 12.00 val. iki 17.00 val. Šio renginio tikslas - sudominti ir pritraukti kuo daugiau besidominčių sveika gyvensena žmonių, kad galėtumėme visi susiburti, pakalbėti, pasidalinti patirtimi, praktiškai pasimokyti.

Skaityti toliau »

Rodyk draugams

Kedro aliejus

2008-10-24 parašė kedroaliejus

Vaistas nuo visų ligų! Netgi nuo AIDS.
Kedro aliejus gydo visas ligas. Taip rašo V. Megre knygose apie Anastasiją. Spustelėkit ant šios nuorodos ir sužinosite daugiau apie Skambančiuosius kedrus ir jų pagalbą žmogui.

Kaip vaistas aliejus gali būti vartojamas dviem būdais:

  1. Aliejų galima tepti ant odos. Jis puikiai gydo odos ligas.
  2. Aliejų galima gerti ir vartoti kaip maisto produktą. Jame yra labai daug mikroelementų ir kitų medžiagų reikalingų žmogui.

Koks kedro aliejus stiprus gyduolis galima paskaityti medicinėje ir populiariojoje literatūroje. Kedro aliejus pardavinėjamas ir vaistinėse, jį rekomenduoja medikai. Tačiau ne tai svarbiausia.

Paveikia netgi dvasią

Svarbu ne tik apsisaugoti nuo ligų, tačiau ir tai, kad kedro aliejus veikia ne tik kūną. Vartojantis kedro aliejų žmogus pasidaro dalingesnis, jausmai sušvelnėja, po truputį keičiasi mintys ir charakteris, o kartu ir visas gyvenimas.

Nereikia manyti, kad išgėrus aliejaus visas gyvenimas apsivers aukštyn kojomis į gerąją pusę, tačiau šiokią tokią pagalbą aliejus žmogui gali suteikti.

Kaip iš kedro riešutų gauti gydomąjį aliejų?
Ne bet koks kedro aliejus yra geras. V. Megre knygose parašyta kaip galima gauti aukščiausios kokybės gydomąjį aliejų. Svarbu ir kaip riešutai surenkami, ir kaip spaudžiami, ir kaip parduodami. Spausti aliejų galima tik su mediniais spaustuvais, šaltuoju būdu. Kedro aliejus turi būti šviežias, nes po trijų mėnesių jo kokybė ima stipriai mažėti. Gerti aliejų rekomenduojama tekant saulei, o nerekomenduojama - naktį. Daugiau apie gamybos ypatumus skaitykite spustelėję čia.

Kaip atskirti tikrą aliejų nuo netikro?

V. Megre yra ragavęs tikro aliejaus. Sakoma, kad jis degustuoja aliejaus partijas ar jos gerai pagamintos ir tik tada tiekia į prekybą. Vėliau, kai paragaujama tikro aliejaus galima jau ir pačiam atskirti jį pagal skonį.

Anastasijos senelis sugalvojo kaip apsaugoti aliejų nu opadirbinėjimo. Kadangi banderoles nesunku padirbti, tai vietoj jų jis pasiūlė naudoti tikrus pinigus. Pinigas perkerpamas per pusę. Viena jo dalis pridedama prie aliejaus buteliuko, o kita saugoma pas gamintoją. Vartotojas gali paskambinti nurodytu telefonu ir pasitikrinti ar jo turimo pinigo pusės numeris atitinka gamintojo turimos pusės numerį. Jei taip, tai aliejus tikras. Plačiau apie šią apsaugą skaitykite čia.

Kas geriau - skambantis kedras ar kedro aliejus?

V. Megre rašo apie didžiulę skambančio kedro gabalėlio galią. Kaip jis gydo ligas ir netgi keičia jausmus, charakterį. Tačiau skambantis kedras, kurį prašė nukirsti senoliai taip ir nebuvo nukirstas. Jis nebuvo išdalintas žmonėms. To nenorėjo Anastasija ir motyvavo tai tuo, kad išdalinus kedro gabaliukai pakliūtų ir geriems žmonėms ir blogiems. Ir blogieji kaip visada susigriebtų jo daugiau. Nuo to gėrio ir blogio disbalansas nepagerėtų, o gal net ir pabogėtų.

Paklausta kas geriau - skambančio kedro gabalėlis ar kedro aliejus - Anastasija atsakė, kad poveikis žmogui šių dalykų tas pats. Aliejus turi tokią pat galią kaip skambantis kedras. Taigi analogiškai reikėtų elgtis ir su aliejumi. Aliejų taip pat reikėtų pardavinėti ar dovanoti tik geriems žmonėms.

Rodyk draugams

Kaip iš kedro riešutų gauti gydomąjį aliejų

2008-10-24 parašė kedroaliejus

Apskritai nesunku jį gauti. Ir moderni gavybos technologija yra visiems žinoma. Jos čia išsamiai neaiškinsiu. Tačiau yra ne visai paprastų pradinių niuansų, va ir papasakosiu apie juos.

Negalima renkant kankorėžius trankyti kedrą kūlėmis (tvoklėmis) arba rąstais, kaip kad rinkėjai šiandien daro. Gydomoji kedro galia nuo to ryškiai mažėja. Naudoti galima tik tuos kankorėžius, kuriuos atiduoda pats kedras. Juos numeta vėjas, galima ir balsu juos nukrėsti, – taip daro Anastasija. Nuo žemės juos turi rinkti piktumo širdyje neturintys žmonės. Visai gerai, kai kankorėžį pakelia vaiko ranka. Apskritai ir visus kitus aliejaus gavybos darbus reikia daryti su gerumu širdyje ir su šviesiomis mintimis. “Tokių žmonių Sibiro kaimuose rasis ir dabar“, – tikino Anastasija.

Kokios tai turi reikšmės, sunku man spręsti. Bet Biblijoje irgi sakoma, kad karalius Saliamonas ieškojo žmonių, išmanančių, kaip kirsti kedrus. Tik nepasakyta, kuo tie išmanytojai skyrėsi nuo paprastų žmonių.

Aliejaus spaudimui reikia naudoti ką tik išgvaldytus riešutus, mat po trijų mėnesių jų kokybė ima sparčiai blogėti. Spaudžiant aliejų reikia žiūrėti, kad branduoliai nesiliestų su metalu. Apskritai aliejus neturi liesti metalo.
Jis gydo bet kurias ligas, diagnozės nustatyti nereikia. Naudoti jį galima kaip maisto produktą, pridedant jo į mišraines. Galima ir po šaukštą per dieną. Geriausiai – tekant saulei. Galima dieną. Kol saulė nenusileidus, ne naktį.

Ištrauka iš V. Megre knygos “Skambantys kedrai”, Vilnius, Asveja 1998, p. 169-170.

Rodyk draugams

Kas geriau - skambantis kedras ar aliejus?

2008-10-24 parašė kedroaliejus

– Anastasija,
o kedro riešutų aliejaus gydomosios savybės stipresnės ar
silpnesnės negu Skambančio Kedro gabalėlių?
– Tokios
pat. Svarbu, kad riešutai būtų surinkti tam tikru metu ir kad
kedrui tai tiktų. Kad jis pats riešutus atiduotų.
Ištrauka iš V.Megre knygos “Anastasija”, Vilnius, Asveja 1998, p. 105.

Rodyk draugams

Kaip atskirti tikrą aliejų nuo netikro?

2008-10-15 parašė kedroaliejus

– Bet juk sukčiai gali žmonėms ir ne taip išgautą aliejų pardavinėti kaip tikrą, – pasakiau seneliui.
Jis su vylium ar su linksmu humoru atsakė:
– O mes abu tuoj pat užkirsime kelią klastotėms. Ir tavo procentais bus pasirūpinta.
– Kaip tai užkirsim kelią?
– Tu galvok, juk tu esi verslininkas.
– Buvau verslininkas, o dabar – nebeaišku kas.
– Tada drauge mąstykim, tu mane pataisyk, jei ką ne taip pasakysiu.
– Mąstykim.
– Jau gatavą aliejų tegu patikrina prietaisais tie, kurie sugeba patikrinti. Gydytojai, mokslininkai, žodžiu, specialistai.
– Teisingai, jie duos sertifikatą.
– Bet nepamirškime, kad prietaisai – nevisažiniai. Dar reikalinga ir degustacija.
– Kodėl gi ne. Degustatoriai nustato vyno kokybę. Niekas jų negali pakeisti. Bet degustatoriai vynų skonį puikiai skiria. Jie tiesiog jauste jaučia ir kvapą, ir skonį. O kas degustuos aliejų ir šitaip jį patikrins?
– Va tu ir patikrinsi.
– O kaip aš tai padarysiu? Esu valgęs tik paprastą aliejų. Kai jį gaminome, nesilaikėme tokios technologijos, kokią išdėstė Anastasija. Be to, aš rūkau.
– Prieš tai, kai imsi ragauti aliejų, tris dienas turi nerūkyti ir negerti degtinės. Nevalgyti nei mėsos, nei jokių riebalų. Ir su niekuo nesikalbėti tris dienas. Paskui paragauk, ir iš skonio galėsi nustatyti, ar jis geras, ar suklastotas.
– O su kuo palyginti?
– Štai su tuo, – senelis iš drobinio kapšelio ištraukė medinę lazdutę maždaug dviejų pirštų storumo. Iš vieno galo joje nelyginant kamštis kyšojo kita lazdutė.
– Čia tikras aliejus. Paragauk ir nė su kuo jo skonio nesupainiosi. Bet pirmiausia aš pamėginsiu iš tavęs išvaryti visokias nuosėdas, susikaupusias nuo rūkymo ir panašių dalykų.
– Kaip tai – išvaryti? Ar kaip kad darė Anastasija?
– Panašiai.
– Bet juk ji sakė, kad tik mylintis žmogus geba meilės spinduliu išvaryti negalias iš savo mylimojo, jo kūną taip sušildydamas, kad net kojos suprakaituoja.
– Meilės spinduliu… Teisingai sakė.
– O jūs gi negalite manęs mylėti taip kaip ji.
– Tačiau aš myliu vaikaitę. Tad pabandykim.
– Pabandykim.
Senelis prisimerkė ir pradėjo žiūrėti į mane atidžiai, nemirksėdamas… Kūną užliejo šilumos banga. Tiktai kur kas silpnesnė nei nuo Anastasijos žvilgsnio. Nesisekė jam. O jis kad stengėsi! Netgi rankos jam virpėjo. Man dar truputėlį daugiau kūnas įšilo, ir viskas. Senelis vis dar nepasidavė, aš laukiau. Ir va – ūmai suprakaitavo kojos, paskui nuostabiai blaivi pasidarė galva. Ir kvapai… Aplink jutau daugybę kvapų.
– Ak, pasisekė, – alsiai pasakė senelis, atsikolęs į suoliuko atramą. – Dabar duok ranką.
Jis ištraukė kamštį – lazdelę ir iš storesniosios lazdelės įpylė man į saują kedro riešutų aliejaus. Aš jį sulaižiau nuo delno – burna ir gomurys pajuto malonią šilumą. Ir ūmai užuodžiau kedro kvapą. Man pasidarė aišku – vargiai jį su kuo nors sumaišysiu.
– Ar dabar įsiminsi? – paklausė senelis.
– Įsiminsiu. Negi čia sudėtinga. Kartą valgiau bulves vienuolyne. Ilgai tas bulves atsiminiau. Po dvidešimt septynerių metų atpažinau jų skonį. Bet kaip žmonės sužinos, kad skonis patikrintas? Kad kedrų riešutų aliejus tikras? Juk jis be galo brangus. Pats mačiau – su importiniu įpakavimu, prastas, kažkuo atskiestas, o jo gramas kainuoja trisdešimt tūkstančių. Aš pats mačiau. Juk dėl tokių pinigų tuoj pat pasipils įvairiausios apgaulės.
– Taip, dabar viską lemia pinigai. Čia pagalvoti reikia.
– Va, matot? Išeities nėra!
– Anastasija sakė: pinigus galima panaudoti žmonių labui, kokiam geram tikslui. Žinai, pamėginkim savo mąstymą pakreipti ta linkme.
– Seniai jau žmonės suka galvas, kaip, sakysim, degtinę apsaugoti nuo visokių padirbinių. Keičia etiketes, kamščius, akcizo ženklus sugalvojo, o naudos – jokios. Kaip buvo pardavinėjamas surogatas, taip ir tebėra. Dabar kseroksu bet kokį ženklą galima atspausdinti.
– O pinigus irgi galima taip atspausdinti?
– Pinigus sunkiau.
– Matai, vadinasi, galim kaip etiketes kitoje butelio pusėje klijuoti pinigus, kad žmonių labui dirbtų tie menki popierėliai. – Pinigus? Klijuoti? Kas čia per paistalai?
– Duokš man kokį banknotą. Popierinį pinigą.
Aš jam padaviau tūkstančio rublių vertės banknotą.
– Aha, viskas aišku. Pasiimi popierinių pinigų, per pusę juos perplėši, vieną puselę užklijuoji ant dėžutės ar dar ant ko nors. O kitą saugiai padedi… Pats sugalvok – kur. Galima ir į banką. Matai, abiejose pusėse vienodi numeriai, ir kiekvienas, kas tik norės įsitikinti, kad aliejus tikras, gali patikrinti savo numerį.
„Tai bent tėvukas, – pagalvojau, – tai bent galva!“, o balsu jam pasakiau:
– Geresnės apsaugos nuo surogatų nė nesugalvosi. Jūs šaunuolis!

Ištrauka iš V. Megre knygos “Skambantys kedrai”, Vilnius, Asveja 1998, p. 170-173.

Rodyk draugams

Skambantys Rusijos kedrai

2008-10-15 parašė kedroaliejus

1994 metų pavasarį išsinuomavau tris motorlaivius savo ekspedicijai, kuri turėjo trukti keturis mėnesius Sibiro upe Obe nuo Novosibirsko iki Salechardo ir atgal. Ekspedicijos tikslas buvo užmegzti ekonominius ryšius su Tolimosios Šiaurės regionais.

Ekspedicija vadinosi „Pirklių karavanu“. Iš visų trijų motorlaivių didžiausias buvo keleivinis, „Patris Lumumba“. (Įdomu, kad visų Vakarų Sibiro upininkystės motorlaivių vardai tokie - „Marija Uljanova“, „Patris Lumumba“, „Michailas Kalininas“, tarytum kitų istorinių asmenybių Sibire nė nebūta.) „Lumumboje“ buvo karavano štabas, Sibiro verslininkų paroda, parduotuvė.

Karavanas turėjo nuplaukti į Šiaurę 3,5 tūkstančio kilometrų, sustodamas ir palyginti stambiuose miestuose, tokiuose kaip Tomskas, Nižnevartovskas, Surgutas, Chanty Mansijskas, Salechardas, ir kaimuose, prie kurių priplaukti su kroviniais galima tik trumpu navigacijos laikotarpiu.

Dienomis karavano laivai prisišvartuodavo kurioje nors gyvenvietėje. Mes prekiaudavome, tardavomės, kaip palaikyti nuolatinius ekonominius ryšius. Tolyn paprastai plaukdavome naktimis. Jei meteorologinės sąlygos būdavo nepalankios, oras pabjuręs, tai prisišvartavę prie nedidelės gyvenvietės rengdavome jaunimui poilsio vakarus. Ten tokie poilsio vakarai - retenybė, nes klubų ir kultūros namų veikla jau buvo išblėsus ir kultūros renginių beveik nebelikę.

Būdavo ir taip, kad plauki ištisą dieną, ištisą naktį ir nepriplauki nė vieno, nė mažiausio kaimelio. Vien taiga ir vienintelis per šimtus kilometrų didelis kelias - upė. Tada man dar nė į galvą negalėjo ateiti, kad šitame kely susitiksiu žmogų, kuris pakeis visą mano gyvenimą.

Kartą paliepiau motorlaivį su štabu prišvartuoti prie kranto ties kaimeliu, kurio išvis tebuvo keliolika trobų ir kurį nuo didelių gyvenviečių skyrė keliasdešimt kilometrų. Pasakiau, kad čia stovėsime tris valandas, taigi laivo įgula galės pasivaikščioti žeme, kaimiečiai - nusipirkti pas mus prekių ir maisto, o mes iš jų - pusdykiai taigos gėrybių ir žuvies. Mums bestovint į mane kaip į vadovą kreipėsi du vietiniai senoliai su labai keistu prašymu. Vienas senolis buvo vyresnis, kitas jaunesnis; vyresnysis visą laiką tylėjo. Kalbėjo tas, kuris atrodė jaunesnis. Jis manęs paprašė, kad duočiau jiedviem kokias penkias dešimtis vyrų (motorlaivio įguloje išvis tebuvo 65), su kuriais jiedu galėtų 25 kilometrus nuo čia, kur stovi motorlaivis, nueiti į taigą ir nukirsti, kaip jie sakė, Skambantį Kedrą. Tasai Kedras, kurio aukštis, anot jo, siekia 40 metrų, dar privalo būti supjaustytas tokiais gabalais, kad juos būtų galima patiems atsinešti į motorlaivį. Pasiimti mes būtinai turį viską. Kiekvieną gabalą mums derėsią supjaustyti dar smulkesniais gabalėliais, iš tų po vieną pasiimti sau, o kitus išdalinti savo artimiesiems, pažįstamiems, visiems, kas panorės gauti tokią dovaną.

Senolis pasakojo, kad tasai Kedras esąs nepaprastas, jo gabalėlį pasirišus reikia nešioti ant krūtinės. O užsidėti jį reikia stovint basomis kojomis ant žolės ir tada kairės rankos delnu priglausti prie atlapotos krūtinės. Po minutės pajusi nuo Kedro sklindančią malonią šilumą ir tuoj per kūną perbėgs vos juntamas virpulys. Kartkarčiais, kai to norėsis, reikia pirštų galais trinti, blizginti tą Kedro gabalėlio pusę, kuri nepriglausta prie kūno, prilaikant nykščiais iš kitos pusės. Ir jau po trijų mėnesių žmogus, turintis gabalėlį Skambančio Kedro, pajus, kad jo sveikata žymiai pagerėjo, išsigydys nuo daugelio ligų.

– Netgi nuo AIDS? - paklausiau aš, trumpai apibūdinęs, kiek žinojau iš spaudos, kas tai per liga.

Jis nedvejodamas atsakė:

– Nuo visų ligų!

Tačiau tai, jo manymu, dar ne viskas. Žmogus, turintis tokį gabalėlį, pasidaro geresnis, talentingesnis, dalingesnis, - štai kas svarbiausia.

Apie gydomąsias kedro savybes aš buvau šį tą girdėjęs, bet kad jis darytų poveikį jausmams, gabumams, tada man atrodė visiškai neįtikima. Pradėjau aiškinti senoliams, kad „didžiojoje žemėje“, norėdamos patikti, moterys nešioja juvelyrinius dirbinius iš aukso ir sidabro.

– Nešioja, nes neišmano, - gavau atsakymą. - Auksas - niekai, palyginus su vienu šio Kedro gabalėliu.

Nesivėliau į ginčus, gerbdamas jų senatvę, ir pasakiau:

– Kodėl gi ne… Jeigu koks menininkas jį išraižytų, sukurtų iš jo nepaprastai gražų dirbinį?

Tačiau senolis atsakė:

– Galima ir išraižyti, bet geriausia blizginti pačiam, braukyti savo pirštais, kai sieloje pajunti norą, tada Kedras ir atrodys gražiai.

Sulig tais žodžiais jaunesnysis senolis skubriai atsisegė savo palaikę striukę, marškinius ir parodė, ką turįs ant krūtinės. Pamačiau iškilų skritulėlį ar ovalą, jo spalvos - violetinė, avietinė, rusva - sudarė slėpiningą piešinį, medžio rievės atrodė nelyginant upokšniai. Aš nesu koks meno kūrinių žinovas, esu buvęs įvairiose paveikslų galerijose, ir tiek. Ypatingų emocijų man pasaulio šedevrai nesukeldavo, bet pagrožėlis, kabantis senoliui ant krūtinės, sužadino jausmus ir sujaudino širdį kur kas labiau nei apsilankymas Tretjakovų galerijoje. Aš paklausiau:

– O kiekgi metų jūs braukote pirštais savąjį Kedro gabalėlį?

– Devyniasdešimt trejus, - atsakė senolis.

– Tai kiek metų jums pačiam?

– Šimtas devyniolika.

Tada jo žodžiais nepatikėjau, nes jis atrodė kaip kokių septyniasdešimt penkerių. Nepajutęs, kad suabejojau, o gal neatkreipęs į tai dėmesio, senolis, truputį jaudindamasis, pradėjo mane įtikinėti, kad tereikia trejų metų ir bet kieno nešiojamas kedro gabalėlis pasidarys gražus. Ir vis gražės, ypač nešiojamas moterų. Senolio kūnas tikrai skleidė labai malonų kvapą, aš jį pajutau, nors ir esu rūkantis, ir tikriausiai, kaip visų rūkorių, mano uoslė kiek atbukusi. Jam bekalbant pastebėjau nebūdingų tokiems užkampiams Šiaurėje frazių, minčių ir išvadų. Kai kurias ir šiandien puikiai prisimenu, net su intonacijomis. Senolis kalbėjo:

– Dievas sukūrė kedrą kaip Kosmoso energijos kaupėją.

– Kai žmogus pilnas meilės, tai jis visas spinduliuoja. Per trumpą sekundės dalelytę ta spinduliavimo energija atsimuša į esančias virš jo planetas, vėl sugrįžta į Žemę ir suteikia gyvasties viskam, kas gyva.

– Saulė - irgi viena iš planetų, kuri dalinai atmuša to spinduliavimo spektrą.

– Į Kosmosą iš žmogaus pakyla tik šviesus spinduliavimas ir iš Kosmoso į Žemę sugrįžta tik palaimingas spinduliavimas.

– Jei žmogus pertekęs pykčio, jo skleidžiamas spinduliavimas tamsus, negali pakilti aukštyn ir skverbiasi gilyn į Žemę. Atsimušęs nuo jos gelmių, sugrįžta ir pasireiškia kaip ugnikalnio išsiveržimas, žemės drebėjimas, karai.

– Blogiausias atsimušusio juodojo spinduliavimo pasireiškimas - tai jo poveikis tiesiogiai žmogui, suaktyvinimas žmogaus širdyje piktų jausmų.

– Kedro amžius - penki šimtai penkiasdešimt metų. Milijonais savo spyglių (lapelių) dienąnakt jis suima ir kaupia savyje šviesiąją energiją, visą jos spektrą. Per penkis šimtus penkiasdešimt kedro gyvenimo metų virš jo praplaukia visi dangaus kūnai, tą energiją atspindintys.

– Netgi mažame kedro gabalėlyje energijos slypi daugiau, nei jos pagamina visos žmogaus rankomis pastatytos jėgainės.

– Kedras priima sklindančią per Kosmosą žmogaus išspinduliuotą energiją, kaupia ją ir atiduoda, kai jos pristinga Kosmose, taigi ir žmoguje, ir viskame, kas Žemėje gyva ir kas auga.

– Pasitaiko, kad ir labai retai, tokių kedrų, kurie irgi energiją kaupia, bet sukaupę jos atgal nesugrąžina.

Išgyvenę penkis šimtus metų jie pradeda skambėti. Tai nelyginant jų kalba, jie šitaip duoda ženklą, kad žmonės juos paimtų ir jų sukauptoji energija Žemėje būtų panaudota. Toksai Kedras skamba trejus metus, jei žmonės jo vis nepaima. Po trejų metų, negalėdamas atiduoti sukauptos energijos per Kosmosą, jis praranda ir galimybę atiduoti tą energiją tiesiogiai žmonėms. Tada toksai Kedras pradeda tą energiją deginti savyje. Deginimo, kitaip tariant, merdėjimo procesas yra skausmingas ir trunka dvidešimt septynerius metus.

– Neseniai mes aptikome tokį Kedrą. Ir nustatėme: jisai skamba jau dveji metai, beliko tik vieneri. Jį reikia nupjauti ir išdalinti, tegu po gabalėlį jo gauna daug daug žmonių.

Senolis kalbėjo ilgai, ir jo balsas protarpiais skambėjo ramiai, o protarpiais rodė smarkų jaudinimąsi, ir tada, kai jaudindavosi, senolis imdavo greitai, tarsi grodamas instrumentu, braukyti pirštų galais savąjį kedro gabalėlį.

Lauke buvo šalta, nuo upės pūtė vėjas, bet senolis neskubėjo užsisegioti nei savo palaikės striukės, nei marškinių.

Iš motorlaivio išlipo į krantą firmos darbuotoja Lidija Petrovna. Ji pasakė, kad įgula jau visa susirinkusi, būtų galima išplaukti, ir jie telaukia, kada aš baigsiąs kalbėtis. Aš atsisveikinau su senoliais ir užlipau į motorlaivio denį. Išpildyti senolių prašymo negalėjau dėl dviejų priežasčių: pirma, jei motorlaivį būčiau sulaikęs tris dienas, būtume prisidarę daug nuostolių; antra, visa, ką senoliai pasakojo, tada palaikiau perdėtu jų prietaringumu ar tų vietų legenda.

Kitą rytą kasdieninio pasitarimo metu pastebėjau, kad Lidija Petrovna glosto pirštais ant savo krūtinės kybantį kedro gabalėlį. Vėliau ji man papasakojo, kad tuomet, kai aš grįžau į motorlaivį, ji pakrantėj išbuvusi dar kelias minutes. Mačiusi, kaip senolis, tas, kuris buvo kalbėjęs su manimi, man nueinant sutrikęs čia žvelgė man įkandin, čia į savo vyresnįjį draugą ir sujaudintu balsu kartojo:

– Na kaipgi čia išeina… Visiškai nemoku kalbėti jų kalba… Nemokėjau įtikinti. Nemokėjau! Nepasisekė man! Visai nepasisekė.

O vyresnysis pasakė jam:

– Neradai tokių žodžių, kad jie patikėtų, sūneli. Nesuvokė jie.

– Kai aš jau lipau trapu, - toliau kalbėjo Lidija Petrovna, - tasai senolis, kuris buvo kalbėjęs su tavimi, ūmai pribėgo prie manęs, pastvėrė už rankos, nuvedė nuo trapo ant pievos, išsitraukė iš kišenės raištelį štai su šiuo pakabuku iš kedro, uždėjo tą pakabuką man ant kaklo, priglaudė jį mano ir savo delnu prie krūtinės. Aš net suvirpėjau visu kūnu. O jau nueinančią palydėjo mane tokiais žodžiais:

– Laimingos kelionės! Būkit laiminga! Atplaukite kitais metais. Geros jums kloties, mes lauksim. Laimingos kelionės!

Kai motorlaivis atsitolino nuo kranto, jis dar pamojavo ranka, paskui klestelėjo ant žolės. Aš pasižiūrėjau į juos pro žiūroną. Senolis vis dar sėdėjo ant žolės, jo pečiai krūpčiojo… O antrasis, vyresnysis, pasilenkęs glostė jam galvą.

Vos tik motorlaivis parplaukė į Novosibirską, mane surėmė aštrūs skausmai. Buvo nustatyta diagnozė: dvylikapirštės žarnos opa, stuburo osteochondrozė ties krūtine. Ligoninės palatoje tyluma tarsi atitvėrė mane nuo bruzdžios kasdienybės. Palata buvo liuksusinė, vienam žmogui, ir aš turėjau galimybę ramiai išanalizuoti, ką mums davė keturis mėnesius trukusi ekspedicija, taip pat numatyti verslo planą ateičiai. Tačiau atmintis atkakliai stūmė į šalį visus įvykius, išskyrus vieną - kaip gyvi prieš akis man stovėjo senoliai ir skambėjo jų pasakyti žodžiai. Paprašiau, kad į ligoninę man atneštų visokiausios literatūros apie kedrus. Gretindamas viską, ką perskaičiau, aš vis labiau stebėjausi ir ėmiau tikėti tuo, ką senoliai sakė. Turėjau pripažinti, buvo teisybės jų žodžiuose, o gal ir viskas buvo teisybė. Knygose apie liaudies mediciną plačiai aptariamos gydomosios kedro savybės. Tiek lapeliai - spygliai, tiek mediena, tiek žievė, - visutėlis kedras - puikus gyduolis. Kedro mediena gražiai atrodo, ją menininkai renkasi savo raižiniams, iš jos gaminami baldai, rezonansinės lentutės muzikos instrumentams. Kedro spygliai turi daug fitoncidų, galinčių išvalyti aplinkos orą, o mediena - savitą, labai malonų balzamo kvapą. Namuose laikomas nedidukas kedro gabalėlis apsaugo nuo kandžių.

Mokslo populiarinimo literatūra taip pat pažymi, kad kedrai, augantys šiaurės rajonuose, yra žymiai geresnės kokybės, negu augantys įpiečiau.

Jau 1792 m. akademikas P.S. Palas rašė, kad kedrų, augančių Sibire, riešutai atstato vyrišką potenciją, sugrąžina žmogui jaunystę, žymiai sustiprina organizmo atsparumą prieš daugelį ligų.

Istorija irgi mini nemaža nepaprastų atsitikimų, tiesiogiai arba netiesiogiai susijusių su kedrais.

Štai vienas toks.

Beveik neraštingas penkiasdešimtmetis prasčiokas Grigorijus Rasputinas iš Sibiro glūdumos, iš to krašto, kur auga sibiriniai kedrai, 1907 metai atkakęs į Maskvą, apstulbino savo pranašystėmis imperatoriaus šeimą, kur pasidarė savas, permiegojo su daugybe aukštuomenės moterų. Jo žudytojai buvo priblokšti, kai jau visas suvarpytas kulkų jis vis dar tebebuvo gyvas. O paslaptis paprasta - užaugo tarp kedrų miškų ir mito kedro riešutais.

Štai kaip ano meto žurnalistai aprašo Rasputino ištvermę: „Nors jau būdamas penkiasdešimties, Griška galėdavo pradėti orgiją nuo pusiaudienio ir ūžti iki ketvirtos valandos nakties; prisilėbavęs ir prisigėręs važiuodavo tiesiai į cerkvę išklausyti rytmetinių mišių; ten išstovėdavo melsdamasis iki aštuonių ryto, paskui namie, atsigaivinęs arbata, kaip niekur nieko iki antros valandos priiminėdavo lankytojus, paskui pasikviesdavo damų ir eidavo su jomis į pirtį, o iš pirties važiuodavo į užmiesčio restoraną, kur vėl ūždavo kaip praėjusią naktį, - joks normalus žmogus nebūtų galėjęs ištverti tokio gyvenimo“.

Šių laikų imtynininkas, daugkartinis pasaulio ir olimpinių žaidynių čempionas Aleksandras Karelinas, iki pat šiol nenugalėtas, irgi yra sibirietis, irgi iš tų vietų, kur auga sibiriniai kedrai. Stipruolis iki pat šiol maitinasi kedro riešutais. Argi tai atsitiktinumas?

Aš pateikiu tik tuos faktus, kurių galima rasti populiarioje mokslinėje literatūroje arba kuriuos gali patvirtinti konkretūs žmonės. Vienas tokių yra Lidija Petrovna, gavusi iš senolio gabalėlį Skambančio Kedro, trisdešimt šešerių metų moteris, dviejų vaikų motina. Su ja bendravusiems firmos darbuotojams krito į akį, kaip ji pasikeitė. Pasidarė širdingesnė, dažniau šypsodavosi. Lidijos Petrovnos vyras, kurį aš pažįstu, pasakojo, kad jų šeimoje santykiai dabar šiltesni, ir pabrėžė, kad jo žmona tarytum pajaunėjo ir jo širdyje dabar sužadina daugiau jausmų, pagarbos ir galbūt netgi meilės.

Beje, gausybė faktų ir įrodymų nublanksta prieš svarbiausią paliudijimą, kurį jūs galite ir patys perskaityti ir atsikratyti menkiausių abejonių, - tai paliudijimas Biblijoje. Senajame Testamente, trečiojoje Mozės knygoje (Levitas 14, 4) Dievas moko, kaip kedru gydyti žmones ir dezinfekuoti savo buveines.

Kai ėmiau gretinti faktus ir žinias, kurias buvau surinkęs iš įvairių šaltinių, susiklostė toks vaizdas, kad prieš jį man nublanko pagarsėję pasaulio stebuklai. Didžiosios paslaptys, kurių

žmonės ligi pat šiol niekaip neįspėja, pradėjo rodytis nereikšmingos, palyginus su Skambančio Kedro paslaptimi.

Dabar man nebeliko abejonių, kad Skambančio Kedro iš tikrųjų esama. Populiariojo mokslo literatūra, senieji Vedai neleido tuo ilgiau abejoti.

Kedras 42 kartus minimas Biblijoje, jau Senajame Testamente. Mozė, žmonijai davęs akmenines plokštes su šventais rašmenimis, matyt, žinojo apie kedrą daugiau, nei parašyta Senajame Testamente.

Mums įprastas dalykas, kad gamtoje yra įvairiausių augalų, galinčių atitaisyti pairusią sveikatą. Kedrą turint gydomųjų galių liudija populiarioji mokslinė literatūra ir tokie rimti, autoritetingi tyrinėtojai kaip akademikas Palas, - jo teiginiai sutampa su tuo, kas pasakyta Senajame Testamente.

O dabar sukluskit!

Senasis Testamentas pabrėžia kedro, tiktai kedro savitumus, apie kitus medžius beveik neužsimena. Argi toks išskyrimas nebyloja, kad kedras galios turi daugiausia, palyginus su viskuo, kas yra gamtoje? Tai kaip jį apibūdinti? Gal tai vaistų koncentratas?

Bet čia dar ne viskas. Kur kas mįslingesnius dalykus mini štai koks Senojo Testamento siužetas:

Karalius Saliamonas iš kedrų pastatė Šventyklą. Už atgabentus statybai kedrus iš Libano jis prižadėjo Tiro karaliui Hiramui dvidešimt savo karalystės miestų. Sunku patikėti! Už medžiagą statybai - dvidešimt savo karalystės miestų! Teisybė, karalius Saliamonas dar išsiderėjo vieną paslaugą. Jam paprašius, karalius Hiramas davė žmonių, „išmanančių, kaip kirsti medžius“, vardą.

Kokie buvo tie žmonės? Ką jie išmanė?

Esu girdėjęs, kad ir dabar Sibiro glūdumose tebėra senų žmonių, kurie geba atrinkti, kokie medžiai tinka statybai. Betgi tada, daugiau nei prieš du tūkstančius metų, tikriausiai kiekvienas tai gebėjo. Ir vis dėlto prireikė kažkokių ypatingų žmonių. Šventykla buvo pastatyta. Joje prasidėjo apeigos, ir…

„… atsitiko gi, kad, kunigams išėjus iš šventyklos, debesėlis pripildė Viešpaties namus, ir kunigai nebegalėjo stovėti ir atlikinėti savo tarnystės dėl debesėlio…“

Kas tai per debesėlis? Kaip ir iš kur jis pateko į Šventyklą? Iš ko jis buvo sudarytas? Ar tai energijos tumulas? Ar dvasia? Kaip tą reiškinį suvokti ir kas jį sieja su kedrais?

Senoliai kalbėjo apie Skambantį Kedrą kaip apie kažkokios energijos, kaupėją.

Kokio lygmens ta energija? Ar jos sukaupia daugiau Libano, ar Sibiro kedrai? Akademikas Palas nurodo, kad kuo arčiau miškatundrės kedrai auga, tuo jų gydomosios savybės stipresnės. Jei taip, vadinasi, daugiau energijos turi sibirinis. Biblijoje sakoma: „spręskit pagal duodamus vaisius“. Taigi vėl sibirinis!

Nejaugi niekas visu tuo nėra domėjęsis? Senojo Testamento knygos, XIX šimtmečio ir mūsų laikų mokslas apie kedrą yra tos pačios nuomonės.

Ir Jelena Ivanovna Rerich savo knygoje „Gyvoji etika“ sako: „…senovės Chorasano karalių pašventinimo ritualuose minima taurė kedro dervos. Druidai vėlgi taurę kedro dervos vadino gyvybės taure. Ir tik vėliau kedro dervos vietą užima kraujas - kai buvo prarasta dvasios samprata. Zoroastro ugnis įsiplieskė taurėje uždegus dervą“.

Tai kas gi iš viso mūsų protėvių žinojimo apie kedrą, jo savybes ir paskirtį buvo išsaugota ir pasiekė dabartinius laikus? Nejaugi nieko? O ką žino apie jį mano sutiktieji senoliai?

Ūmai prisiminiau vieną prieš daugelį metų nutikusį įvykį, ir net šiurpuliai man per nugarą nuėjo. Tada man tai buvo nė motais, tačiau dabar…

Prasidėjus pertvarkai man, kaip Sibiro verslininkų asociacijos prezidentui, buvo paskambinta iš Novosibirsko srities vykdomojo komiteto (tada pas mus dar veikė partijos srities ir vykdomasis komitetai) ir paprašyta, kad ateičiau į susitikimą su stambiu verslininku iš Vakarų. Jis turėjo rekomendacinį laišką iš tuometinės vyriausybės. Susitikime dalyvavo keli verslininkai ir darbuotojai iš srities vykdomojo komiteto.

Verslininkas iš Vakarų pažiūrėti buvo tiesmukas ir savitos rytietiškos išvaizdos - su čalma, apsimaustęs rankų pirštus brangiais žiedais.

Kalbėjomės, kaip įprasta tokiais atvejais, apie bendradarbiavimo galimybes įvairiose srityse. Be visa kita, jis pasakė: „Mes galėtume iš jūsų pirkti kedro riešutus“. Tardamas tuos žodžius

jis tarytumei sukluso, jo akys šaudė į mus, ten buvusius verslininkus, tirdamos, kaip mes sureaguosime. Aš tą epizodą gerai įsidėmėjau, nes jau tada stebėjausi - kodėl gi jis taip - pasikeitė?

Po susitikimo prie manęs priėjo jį atlydėjusi vertėja iš Maskvos. Pasakė, kad jis nori su manimi pasikalbėti.

Verslininkas konfidencialiai pasiūlė, kad jeigu aš organizuočiau kedro riešutų (tik šviežių!) tiekimą, tai be oficialiosios kainos dar gaučiau nemažą procentą pats.

Tiekti kedro riešutus reikėjo į Turkiją, - ten jie spaudžią iš jų aliejų. Aš atsakiau, kad pagalvosiu.

Nusprendžiau pirmiausia pats išsiteirauti, kas tai per aliejus. Ir štai ką sužinojau.

Londono biržoje, kuri yra laikoma pasaulinių kainų etalonu, kedro riešutų aliejus kainuoja… kartais net 500 dolerių už kilogramą. O mums, tiekėjams, siūloma maždaug du - trys doleriai už kilogramą.

Paskambinau į Varšuvą vienam iš savo pažįstamų verslininkų ir paprašiau sužinoti, ar būtų galimybė tiesiogiai susisiekti su žmonėmis, gaminančiais šį produktą, ir išgauti jo gavybos technologiją.

Po mėnesio jis man atsakė: užmegzti tiesioginius ryšius neįmanoma. Technologijos gauti nepasisekė. Ir apskritai kedro riešutų aliejaus gavyba susijusi su tokiomis Vakarų struktūromis, kad apie tiesioginius ryšius nė kalbėti nėra ko ir iš viso geriau juos pamiršti.

Tada aš kreipiausi į gerą savo pažįstamą K. Rakunovą, mokslo darbuotoją iš Novosibirsko Vartotojų kooperacijos instituto.

Nupirkau riešutų. Finansavau darbą. Ir šio instituto laboratorijose buvo pagaminta šimtas kilogramų kedro riešutų aliejaus. Be to, pasamdžiau žmonių, kurie archyvo dokumentuose surado štai ką:

Prieš revoliuciją ir netgi kurį laiką po jos Sibire veikė organizacija, pasivadinusi „Sibiro kooperatininku“. Šios organizacijos nariai prekiavo aliejumi, taipgi ir kedro riešutų aliejumi. Jie turėjo savo prekybos atstovybes Charbine, Londone, Niujorke. Laikė dideles pinigų sumas Vakarų bankuose. Po revoliucijos organizacija iširo, didžiuma jos narių emigravo.

Bolševikų vyriausybės narys Krasinas ne kartą buvo susitikęs su šios organizacijos vadovu, siūlė jam grįžti į Rusiją. Bet „Sibiro kooperatininko“ vadovas atsakė, kad labiau padėsiąs Rusijai, būdamas už jos ribų.

Jau archyvo dokumentai bylojo, kad kedro riešutų aliejus būdavo spaudžiamas mediniais spaustuvais (tik mediniais) daugelyje Sibiro taigos kaimų. Jo kokybė priklausė nuo surinkimo laiko ir perdirbimo būdo. Nustatyti, koks tasai laikas, nei archyvuose, nei institute nepasisekė. Paslaptis liko neįminta. Kedro riešutų aliejui pagal gydomąsias savybes nėra lygių. Tačiau ar emigrantai neperdavė šio aliejaus gavybos paslapties kokiam nors asmeniui Vakaruose? Kodėl gi didžiausios gydomosios galios turintys kedro riešutai auga Sibire, o aliejus spaudžiamas Turkijoje? Juk Turkijoje kedrai apskritai neauga.

Kokias Vakarų struktūras turėjo omeny verslininkas iš Varšuvos? Kodėl apie tai nėra ko nė kalbėti? Ar tik tos galingos struktūros „nepumpuoja“ šį itin nepaprastą gyduolį iš Rusijos, iš Sibiro taigos? Kodėl, turėdami tokius turtus, kurių efektyvų poveikį liudija praėję amžiai ir tūkstantmečiai, mes iš Vakarų už milijonus, o gal ir už milijardus dolerių perkame vaistus ir juos paskui ryjame kaip puspročiai? Kodėl mes prarandame žinojimą, dar visai neseniai turėtą mūsų senolių? Senolių, kurie dar buvo gyvi mūsų amžiuje?

O ką jau kalbėt apie Bibliją, kur aprašytas daugiau nei dviejų tūkstantmečių senumo epizodas. Kokios slaptos struktūros taip kruopščiai stengiasi ištrinti iš mūsų atminties mūsų protėvių žinojimą? Ir dar pabrėžia: nelįsk, girdi, neva kur tau nereikia. Stengiasi ištrinti… Ir juk joms sekasi! Ūmai mane pagavo pyktis. Na, manau, išgrauš, nors kruopelytę to žinojimo, bet vis vien dar surasiu.

Nusprendžiau pakartoti ekspediciją Obės upe į šiaurę, tik šįsyk vien su štabo motorlaiviu „Patriu Lumumba“. Prikroviau triumus įvairių prekių. Pertvarkiau kino salę, kad tiktų parduotuvei. Žmones darbui teko visus naujus pasisamdyti. Iš savo firmos nė vieno neėmiau. Ir be to finansinė būklė vis blogėjo, kai tik aš nuo reikalų atitrukdavau. Praėjus dviem savaitėm nuo išplaukimo iš Novosibirsko, laivo apsauginiai pranešė, kad jie nugirdo įgulą šnekant apie Skambantį Kedrą. Ir, jų nuomone, įguloje yra, švelniai tariant, „keistų žmonių“. Ėmiau kviestis pas save tai vienus, tai kitus iš jų ir kalbėtis su jais apie būsimą žygį į taigą. Vieni sakėsi sutinką eiti be jokio užmokesčio. Kiti užsiprašė brangiai už tokį žygį, nes apie jį nebuvo kalbėta priimant į darbą, be to, vienas dalykas būti patogiai motorlaivyje, ir visai kas kita - eiti į taigą dvidešimt penkis kilometrus ir grįžtant tempti nešulius ant kupros. Lėšų tuomet beturėjau labai mažai. Pardavinėti Skambantį Kedrą neplanavau. Juk senoliai sakė, kad jį reikia išdalinti. Be to, man atrodė, kad svarbiausia - ne tasai kedras, o aliejaus gavybos paslaptis. Ir apskritai buvo įdomu kuo daugiau apie jį sužinoti.

Ištrauka iš V. Megre knygos “Anastasija”, Vilnius, Asveja 1998, p. 5-19.

Rodyk draugams